kaip suprasti, kad viskas nėra taip gerai, kaip atrodo

Visų pirma tu pradedi pamiršti išgerti savo vaistus

Vėliau tave ima kamuoti labai ryškūs sapnai

Esi persekiojamas, spalvos ir vietos nuolat keičiasi, formos neturi pastovumo

Sapnuose tu miršti ir nubudęs tuo labai džiaugiesi

Septinta valanda ryto yra tinkamiausias metas užmigti, o vietoje lopšinės ar pasakos

Prieš miegą skaitai apie

Nuodingiausius augalus ir supranti, kad niekada nesirinktum ricinos

Dar vėliau apsidžiaugi, kad vaistinėje iš tavęs neatima vieno iš vaistų recepto

Tų pačių, nuo kurių ima kraujuoti organai ir gali pamiršti motinystę bei visas jos kančias

Viena papildoma pakuotė gali nuskinti tau šviesų ir trumpą kelią

Neonine šviesa žybsintys tapetų ornamentai

Ir tekėjimas tekėjimas tekėjimas

Į sapną ir ant grindinio

Pasaulio dualizmas teatrinės dekoracijos atliekamas vaidmuo

Kuriam net nematai tikslo priešintis

Dar vėliau užplūsta grandioziniai planai

Pradėti psichodelinę revoliuciją įrašyti tris albumus

Išreikšti savo beprotybę ir būtinai įjungti dar ką nors į telenovelinio romano rašymą

Ištaškyti metus į visas puses būtinai įsigyjant naują augalą

Įdegant saulėje ir sakant ne, ne, ne žolės

O jei dar į sapnus ateina popiežius, kurio kalbos negirdi, nes esi per daug įsijautęs

Į savo asmenybės sufalsifikavimą

Nes savižudybės nuosprendis yra nusikaltimas, kuris įtraukia tave baudžiamojon atsakomybėn

O kiemo vaikai žiūri į tavo pajuodusius paakius ir tu jiems sakai

Vaikučiai, nebijokit, šiandien pasaulis susitvėrė iš kiaušinio

Ir visos jo pusės skliautai ir esama čia saulės ir pilnatys

Ir baigia surūkt cigaretė tarp pirštų, bet ateiviai ateis ir viskas bus gerai

Vienas spiritizmo seansas atliktas balkone byloja

Kad žmonės negali tiek toli pažengti, nes jie dar turi sielas

Vienas vaikas psichoterapeutei aiškino, kad kitame pasaulyje viskas daug geriau

Beveik socializmo utopija ir visi žoleėdžiai

Melancholiją sukelia juodoji tulžis, kuri paplintą po visą kūną,

Todėl labai reikia vengti valgyti triušį ir gerti tamsius gėrimus

Pastatyk antkapį raudonojo vyno buteliui

Kartais tampi vodkės princese ir geri ją kaip vandenį

Mizantropizmo priepuoliai užeina balkone, vos tik išgirdus kaimynų balsus

I am so happy I could die

Platoniškas įsimylėjimas yra geriau nei bet kokie realūs santykiai

Fantastinė meilės simfonija sukelia fantastines kančias

Ir kraujas čia nerealus, bet ryškiai švytintis

Man tik dvidešimt ir aš jau mirštu

Man sakė, kad mano tėvas – vaiduoklis, nes jo niekada nebuvo

Jo vis dar nėra

Įrašytas į paraštes, dar viena platoniškos meilės iliuzija

Freudiškas tėvo artumo troškimas

O kas bus jei tau  prasidės astma? Ar tai reikš, kad tavo plaučiuose pražydo juodos gėlės?

Kiek žmonių verti prisiminimo laiško? Tik kai kuriem pasakyčiau per daug tiesiai

Tu buvai vienas iš jų

Susikurk savo kosmogoninį mitą

Įterpk mane kaip dulkę vėjyje

Trys trys du vienas

Protingi dėdės nemėgdavo važiuoti į svečius, nes juos išmušdavo iš mitybos rėžimo

Aš būsiu kafkos pasekėjas , tyliai visiems sakysiu: „...“

Aš žinau tuos žodžius, bet jiems dar nereikia išsipildyti

<...>

de-realization/-personalization

           stovi lauke ir snaigėmis apkrenta tavo kojos.  

           stovi kambaryje ant tavo rankų guli šviesos.  

           aš prisiekiu, kad šitas augalas auga akyse.  

           upė teka. 

           tu ant tilto, po juo pravažiuojantys traukiniai.  

           kažkieno rankos liečia tavo kaklą. 

           kažkas pasako, kad tavęs norėjo visą gyvenimą.
           kažkas pasako apie tave yra vienas Gimžausko eilėraštis, nors tu ne Alina. ir ne Lebedeva.
           (-------- aš trokštu paraugaut LSD/ nuo tavo degančio skruosto ---------)
           tu eini per tirštą sniegą. tu nejauti šalčio.
           tu pasižiūri į savo rankas ir nerandi savo rankų
           veidrodis rodo kažką kitą
           tu jauti ne tai ką tu jauti nes galbūt tu net nejauti
           tu esi nuolat transliuojamas kitame kanale
           tu negali nubusti, nes nuolatos sapnuoji.
                   
              tai   s a p n a s
            niekada nesibaigiantis sapnas.
                         
                    reziume:

               
                                                                        welcome to

                                                                   
       


           

kažkur pamečiau savo mėlyną nagų laką.

   

    Lauke sninga, kambaryje neapsakomai malonus terpentino kvapas, dažai neuždžiūvę ant drobės ir “LSD and The Search Of God”.

    Puošiu palangę savo fizionomija. Dvidešimties denų pėdkelnės, mėlynė virš dešiniojo kelio, primenanti kosmoso platybes ir iki begalybės slegianti vienatvė, bei pilvo skausmai. Graži mano išleistuvių suknelė. Ir raudonai dažytos lūpos.

 mama, ar gražiai atrodau? Jau išmokau pasidažyti lūpas, nes nebesu ta mažytė mergaitė su tavo bateliais ir chanel lūpdažiu vonios kambaryje.

Lauke sninga. Šventinė nuotaika.

       Gal reikėtų užvesti sąrašą, ką mieliesiems dovanoti Kalėdų proga? Sąrašas nebūtų ilgas.

 Pirmas punktelis – Tau, mielas. Kulka į galvą, nes

    kaip romantiškai Tu mane ignoruoji.

     Pamenu kažkada sėdėjau kieme suplėšytais džinsais, atsirėmusi į sieną, su atsilupusiu nagų laku ir telefonu rankoj. Klausiausi Ch. pasakojimo apie vilkus, jo balsas ramino ir ta ramybė siutino. Kramčiausi nagus. Lauke buvo gal +25.

     Tais metais labai mėgau sėdėti balkone ir rašyti Gretai laiškus. Ypač, kai lydavo. Tobulai kreivom raidėm išrašydavau visus turimus lapus.

Buvo gražu.

 Buvo gražu dėti savo meilę ir skausmą į voką, klijuoti pašto ženklą ir itin tvarkingai vedžioti adresą ir pabučiuoti prieš metant į pašto dėžutę.

     Vėliau siunčiau laiškus kitiems, ieškodama to paties. To rašymo stebuklo, išgalvotų istorijų, arbatos ir kraujo piešinių, vokų margintų liūdesiu. Bet gaudavau tylą arba kaip-būtų-gerai-mylėtis-su-tavimi-kokiame-parke.

```````

Su skaniai kvepiančiu berniuku važiavome mašina per pūgą, mašina slydo, fone grojo Lady & Bird – Suicide is Painless. Į stiklą daužėsi snaigės.

(turbūt gražiai mirė Kamiu. kažkas sakė, kad jis padarė avariją skaitydamas automobilyje Schopenhauerį. nežinau, kiek tiesos, bet. 

 Turbūt gražiai mirė Škėma.)

Vėliau sušalusioje rankoje laikiau karšto šokolado puodelį, o tarp pirštų rūko cigaretė. Kiek daug aš kalbėjau apie Skudutį, kambarį, Vilnių, apsvaigimus, knygas, ir viską-kas-tik-atėjo-į-galvą tik tam, kad mažiau galvočiau ir nepasakyčiau ko nereikia. Vėliau darėm geometrines figūras iš sniego baltame, medžiais apaugusiame fone.

Kažkurią akimirką net prisiminiau  paskutinį jam rašytą laišką. Tačiau nustūmiau tas mintis kuo toliau.

 Važiuojant namo grojo Orlova. Mašina sustojo. Atsisveikinom. Vėliau durelės atsidarė ir išgirdau savo vardą. Jis rado mano pirštinę.

-------

    Kodėl jaučiuosi tokia vieniša, sopanti ir mirtinga?

     Per daug primėčiau akmenų žmonėmsį daržą savo trumpame dvidešimties metų gyvenime, tad dabar drebu belaukdama atpildo.

   What goes around

    comes around, beib.

   Net debilai neapsaugoti nuo karmos. Kaip liūdna. Kaip.

     Noriu grįžti į tą purviną ir gražų miestą, sėdėti ant stogo ir gerti amaretą.

     Kumštis į sieną.

                 Kodėl negaliu prisidegti cigaretės?

Liūdnos mergaitės daug rūko. 

Post Blue.

   Kaip reikia užmigti naktimis? plačiai atmerktos akys valandų valandas stebi pagalvės raukšles ir šešėlių teatrą.. 

  Kaip reikia iškęsti save? pūvimas nesiliauna. degradacija? manyje vyksta kažkoks dekadansas. Siela nuolat blaškosi tarp girtuoklių, žaidžia su mažais išprotėjeliais, bastosi valandų valandas šąlančiomis gatvėmis mane palikusi. Galiausiai grįžta visa išsitaršiusi ir aš net nepykstu, nekeiksnoju, o  priimu, nes būnu išsiilgusi gyvumo jausmo. 

  Pavargstu griebtis cigaretės, kuri neišsprendžia jokių problemų. kaip neišsprendžia ir vynas. tais dalykais net neprisivilioju sielos į namus. 

 Bastausi gatvėmis su vasarine suknele ir atsagstytu paltu, nes man nešalta. ar egzistuoja šaltis..?

ar egzistuoja prasmė šitame buvime? klausimų uždavinėjime, kai niekas nežino atsakymų..?

--------------------------------------------------------------------

Visi mes  kažkokie brokuoti.

jie sakė, kad buvo vasara
o lietūs pliaupė
rudenio glėby

jie sakė, kad gyvenam pasakoj
nors tikras buvo
skausmas
             Tavo liūdesy

nors dingo ribos
sielos-atmosferos mano
kai skęstant
plaučiai nyko vandeny

jie sakė, kad esu per mažas
   --------------mirti
ir elnias dėbčiojo buku žvilgsniu
į juos
jie klysta beprotybės liūnuose
bet kas mane paguos..?

juk buvo tik abstu nakties
ir vyno buvo per mažai
per mažai Antano Škėmos
iš byra sakiniai

nebyliai-
       per byliai
į užmaršties kerteles
sielių nuotoliais.

ar labai skauda numirti?

kai esi tik kregždutė sverianti

   vos kelis šimtus gramų .

           ar labai skauda numir..?

  kai sparnai pakilt nebegali

ir sapnai bėga

                     iš akių

liūliuojančiai ,

                   kaip prosenelės maldos iš lūpų

melsvais ir tyliais vasario rytais..

  nejau skauda numirti..?

kai tyla gula ant sielos,

                                it dulkės ant Tavo blakstienų..

kai balsas nulūžta 

                           it sudžiūvusios smilgos

                                                             po purvino, bet laimingo, vaiko kojomis..

kai vėjas išnešioja visas svajones,

išplėšo po vieną, 

                     po pievą

                               it pūkelius (nebe)pienių ..

                 ar tiek skauda..? ar tiek..?

kiek gyvent nebegalint įkvėpti

 dangaus debesies

                             išlijusio.

   "Pačiam sau jis buvo panašus į mažą gerą kačiuką, kurį vaikas, vos sulaikydamas ašaras, neša prie upės ir tenai ilgai ieško akmens, o mažas kačiukas graudžiai supranta, kas bus toliau, bet negali nagais draskyti verkiančio vaiko..." [J. Aputis]