Lauke sninga, kambaryje neapsakomai malonus
terpentino kvapas, dažai neuždžiūvę ant drobės ir “LSD and The Search Of God”.
Puošiu palangę savo fizionomija. Dvidešimties
denų pėdkelnės, mėlynė virš dešiniojo kelio, primenanti kosmoso platybes ir iki
begalybės slegianti vienatvė, bei pilvo skausmai. Graži mano išleistuvių
suknelė. Ir raudonai dažytos lūpos.
mama, ar
gražiai atrodau? Jau išmokau pasidažyti lūpas, nes nebesu ta mažytė mergaitė su
tavo bateliais ir chanel lūpdažiu vonios kambaryje.
Lauke sninga. Šventinė nuotaika.
Gal reikėtų užvesti sąrašą, ką mieliesiems
dovanoti Kalėdų proga? Sąrašas nebūtų ilgas.
Pirmas
punktelis – Tau, mielas. Kulka į galvą, nes
kaip romantiškai Tu mane ignoruoji.
Pamenu kažkada sėdėjau kieme suplėšytais džinsais,
atsirėmusi į sieną, su atsilupusiu nagų laku ir telefonu rankoj. Klausiausi Ch.
pasakojimo apie vilkus, jo balsas ramino ir ta ramybė siutino. Kramčiausi
nagus. Lauke buvo gal +25.
Tais metais labai mėgau sėdėti
balkone ir rašyti Gretai laiškus. Ypač, kai lydavo. Tobulai kreivom raidėm
išrašydavau visus turimus lapus.
Buvo gražu.
Buvo gražu dėti savo meilę ir skausmą į voką,
klijuoti pašto ženklą ir itin tvarkingai vedžioti adresą ir pabučiuoti prieš
metant į pašto dėžutę.
Vėliau siunčiau laiškus kitiems,
ieškodama to paties. To rašymo stebuklo, išgalvotų istorijų, arbatos ir kraujo
piešinių, vokų margintų liūdesiu. Bet gaudavau tylą arba
kaip-būtų-gerai-mylėtis-su-tavimi-kokiame-parke.
```````
Su skaniai kvepiančiu berniuku
važiavome mašina per pūgą, mašina slydo, fone grojo Lady & Bird – Suicide is Painless. Į stiklą
daužėsi snaigės.
(turbūt gražiai mirė Kamiu. kažkas sakė, kad jis padarė avariją skaitydamas automobilyje Schopenhauerį. nežinau, kiek tiesos, bet.
Turbūt gražiai mirė Škėma.)
Vėliau sušalusioje rankoje laikiau
karšto šokolado puodelį, o tarp pirštų rūko cigaretė. Kiek daug aš kalbėjau
apie Skudutį, kambarį, Vilnių, apsvaigimus, knygas, ir viską-kas-tik-atėjo-į-galvą
tik tam, kad mažiau galvočiau ir nepasakyčiau ko nereikia. Vėliau darėm
geometrines figūras iš sniego baltame, medžiais apaugusiame fone.
Kažkurią akimirką net
prisiminiau paskutinį jam rašytą laišką.
Tačiau nustūmiau tas mintis kuo toliau.
Važiuojant namo grojo Orlova. Mašina sustojo.
Atsisveikinom. Vėliau durelės atsidarė ir išgirdau savo vardą. Jis rado mano
pirštinę.
-------
Kodėl jaučiuosi tokia vieniša,
sopanti ir mirtinga?
Per daug primėčiau akmenų žmonėmsį daržą savo trumpame dvidešimties metų gyvenime, tad dabar drebu belaukdama atpildo.
What goes around
comes around, beib.
Net debilai neapsaugoti nuo
karmos. Kaip liūdna. Kaip.
Noriu grįžti į tą purviną ir
gražų miestą, sėdėti ant stogo ir gerti amaretą.
Kumštis į sieną.
Kodėl negaliu prisidegti cigaretės?
Liūdnos mergaitės daug rūko.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą